Likus dar valandai iki išvykimo intensyviai mąsčiau, ką pasiimti, o ko - ne. Įtikinau save, kad moku dvi savaites pragyventi vos su keliais daiktais. Iš Vilniaus pajudame 9h ryte.
Pasienis. Jau buvau pamiršęs, ką reiškia pasienio patikros punktas ir muitinė - Šengeno erdvė tikrai nuostabus išradimas. Lietuvis pasienietis praleidžia beveik iškart - tik patikrinęs pasus ir automobilio bagažinę. Ne, nelegalų ar vergų mes nevežame, tad - gero kelio! O Baltarusijos pusėje? Tenka užpildyti atvykimo į Baltarusijos Respubliką (registracijos??) lapelį. Pusę jo pasiėmė teta pasienietė, kitas liko man - reikės grąžinti grįžtant į Lietuvą. Ant to lapelio vėliau, jau viešbutyje, gausiu antspaudą, jog tikrai gyvenau oficialioje vietoje, o ne basčiausi velniai-žino-kur. Dar esame klausiami, kur ir kokiu tikslu keliaujame. Atsakius, kad mes esame fizikai ir keliaujame į Stepanov Institute of Physics Minske, paprašomas kvietimas. Turime tokį, tik - o siaube! Jis parašytas angliškai! Teta pasienietė aiškiai nedaug supranta angliškai, tad primygtinai paprašo kitą kartą vežtis kvietimą rusų kalba. Pažadame, pagaliau gauname antspaudus ir galime keliauti. Tiesa, dar keletas popierių automobiliui, kai kurie - net po dvi kopijas. Rašoma ranka, užpildyti ar bent parsisiųsti formas iš interneto nėra galimybės. Popierius valdo.
Keliai. Nesiimu rašyti apibendrinimų, tik tai, ką mačiau ir patyriau savu užpakaliu. O patyriau nedaug - keliai tikrai geresni nei Lenkijoje, miela važiuoti. Vienas keistumas - pakelėse nėra šviesą atspindinčių kuolelių. Juos tikriausiai turi atstoti pakėlese tankiai suaugusios eglių juostos. Automobilių mažai - jų padaugėjo tik įsukus į magistralę, vedančią į Minską.
Miesteliai. Ketinome aplankyti kelias pilis: Lydoje, Naugarduke, Mire. Apie jas atskirai. O važiuodamas pro mažesnius miestelius irgi mažiau įdomių dalykų. Pirmasis, krentantis į akis - daugybė labai panašaus stiliaus gelžbetoninių dekoratyvinių tvorų, juosiančių namus. Skiriasi tik spalvos. Kartais vienoda spalva aptverti - ne atskiri namai, o iškart visas kaimelis. Tikriausiai Baltarusijoje pastatyta labai efektyvus tvorų gaminimo fabrikas. Prie tokių tvorų dera lygiai nupjauta žolė. Čia, kaip ir Lenkijoje, prie kelių matėme daug kryžių (tiek katalikų, tiek ir stačiatikių) bei šventųjų skulptūrų. Šiukšlių mėtosi labai mažai. Beje, pėsčiųjų perėjos Baltarusijoje - geltonai ir baltai dryžuotos.
Lyda. Pagrindinis miesto akcentas - pilis. Į ją, deja, nepatekome - bilietų pardavimo vietoje lyg tyčia prasidėjo pietų pertrauka. Laukti nenorėjome. Pasižvalgėme po ūkininkų turgelį - bulvės, morkos, kopūstai, obuoliai. Moteris su medumi - vienintelė be daržovių. Medaus kaina 30000 pinigų už puslitrį. Tolumoje matosi cerkvė. Daugiau senesnių nei sovietiniai pastatai nematyti.

Naugardukas. Atvažiuojant vaizdas panašus kaip kad atvažiuojant į Šiaulius nuo Kryžkalnio - užkilus ant Aukštelkės kalniuko atsiveria miesto panorama. Pats miestelis irgi įsikūręs ant kalvos. Tai nėra atsitiktinumas, tokia vieta - puikus pasirinkimas gynybinei piliai. Tiesa, tos pilies likę labai nedaug - dviejų bokštų liekanos, o gynybinė siena vos kai kur išlenda iš po žemės. Vyksta kažkokie keisti tvarkymo/kasinėjimo darbai. Šlovę menančiuose piliakalnio šlaituose ganosi ožkos, pašlaites kapsto vištos... Žinia, kad šiame mieste yra gimęs ir gyvenęs poetas Adomas Mickevičius. Tiesa, gidė mokinių grupei pasakoja, kad „Mickevičius - baltarusių ir lenkų poetas“. Ką gi, dar viena keista versija. Miestelio pagrindinė aikštė - Lenino. Aikštės pašonėje stovi jo biustas. Tai pirmasis mano „oficialus Leninas“ po labai daug metų. Beje, mano minėta mokinių grupė atvažiavo senučiuku raudonu „Ikarusu“, kokie kažkada kursuodavo ir tarp Lietuvos miestų.

Myras. Dar viena pilis mūsų kelyje. Tik ši kitokia - reprezentacinė, tikriausiai perstatyta iš gynybinės. Bilieto kaina - 23000 pinigų. Deja, tiek neturime (nes pakelyje neradome nei vienos keityklos), tad pasižadame čia sugrįžti dar kartą. Iki Minsko jau netoli - liko mažiau nei šimtas kilometrų. Suprantame, kad pats laikas prisiminti skaičius, turinčius daug nulių, - pinigų skaičiavimui. Paskutinis mano matytas oficialus pinigo kursas - 2,91 Lt už 10000 pinigų. Taigi, už vieną litą gauni 3400 pinigų. Kolega Ignas sako, kad mažiausia jo matyta kupiūra - 10 pinigų. Ir priduria, kad tokio neduoda grąžos - suapvalina.

Minskas. Kelias į Minską primena lietuvišką autostradą. Lengviesiems automobiliams leidžiamas didžiausias greitis yra 120 km/h, kitiems - 100 km/h. Pakelyje dar sutinkame kelių mokestį ir sumokame apie 1€. Kelių mokesčio rinkėjus saugo pareigūnai, ginkluoti automatai. Pamirškite ES, čia Baltarusija. Minskas, kaip ir visa Baltarusija - klaidus. Baltarusijos GPS žemėlapių nėra, o mūsų Google Maps nuorodos baigiasi ties pirmuoju kelio remontu beveik Minsko centre. Šiek tiek paklaidžioję (važiavimo kryptį derinome pagal besileidžiančios saulės padėtį), pasiekėme viešbutį.
Viešbutis. Iš išorės atrodo kaip gerokai padėvėtas bendrabutis. Bet *** mums liepia prarasti vilties. Nenusiviliu. Ponia registratorė kalba su manimi rusiškai, aš su ja - lietuviškai. Susišnekame. Gaunu štampą į savo registracijos lapelį ir kylu į penktą aukštą. Dabar sėdžiu kambaryje ir rašau. Vienas žiaurus nusivylimas - čia visur leidžiama rūkyti! Net pro uždarytas duris veržiasi smarvė. Fe!!! Internetas mokamas: 3 valandos - 4000 pinigų, 10 valandų - 9500 pinigų. Pasitikriname savo daugelio nulių žinias. Išvada - nebrangu, imame.
Nuo šiandien trylika dienų atsikėlęs pirmiausia žiūrėsiu ne orų prognozę, o pinigo kursą...