Šiandien trumpas reportažas iš Stepanovo Fizikos Instituto. Ignas pasakojo, kad tarybiniais laikais tai buvęs pusiau karinis institutas - na, tikriausiai dauguma fizikos tiksliųjų mokslų institutų tokie buvo.

Štai pirmasis linksmas dalykas. Kadangi laiptinėje nėra radiatorių, o langai - kiauri, šaltą žiemą gali prireikti barstyti apledėjusius laiptus. Kiekviename aukšte po dėžę. Vėliau tokios dėžės atsirado ir koridoriuose.

Gal kas nors numanote, kodėl tualete išbetonuoti du tokie „kubai“?

Ir gal kas nors pažįstate žmogų, kuris nurodįs žmogų, kuris žino, kur veda kuris laidas?

O štai šitas iš medienos plokštės išpjautas daiktas visąlaik gulėjo ant palangės, ir tik vakar pamačiau, kur jis naudojamas. Atspėkite.

Keletas plakatų iš Minsko gatvių. Plakatų labai daug ir įvairių - retai mačiau pasikartojančių.







Freskų su socialistiniais vaizdais irgi galima rasti ne vieną. Vienoje metro stotyje kabo net reljefiniai vaizdai.


Kaip priešprieša visam tam stovi ir paminklas nešiojamam kompiuteriui.


Kaip nusipirkti sveriamų saldainių, jei nemoki rusiškai? Šitą klausimą uždaviau Martynui, kuris tai darė prieš savaitę. Atsakymas paprastas - paduoti pardavėjai sąrašą su saldainių pavadinimais. O iš kur gauti sąrašą? Iš Martyno dėstytojo. Štai toks yra Martyno, jo mokytojo, kolegų ir mano saldainių sąrašas (jau visų ragavau, tikrai puikūs saldainiai):

1. Молочная с медом
2. Фрутомеы клубнико слубки
3. Столичная
4. Молочная с коньяком
5. Молочная банан кофе
6. Молочная крем брюле
7. Молочная
8. мишка на поляне
9. красная шапочка
10. Любимая Аленка
11. Беловежская пушча

Ačiū, Martynai! Laukdamas, kol pardavėja viską surinks, galvojau, ar ji prisimena, kad tokių „asorti“ prieš savaitę sukrovė ne vieną maišą?

Столица, įkurdintas po Leninu, yra aukštesnių kainų prekybos centras. Esant galimybės rekomenduočiau rinktis kitus. Štai netoli Немига stotelėje esančiame Немига prekybos centre kai kurias maisto prekes pirkau iki 10% pigiau. Minsko centre nėra labai didelių maisto prekybos centrų. Pranas, grįždamas į Lietuvą, pakeliui užsuko į kažkokį didelį prekybos centrą, esantį jau už Minsko žiedo.

Naudojimasis internetu Baltarusijoje yra kontroliuojamas. Viešbutyje perkame korteles, o pardavėja į sąsiuvinį užrašo kortelės ir kambario numerius. Kai norėjome pasinaudoti internetu autobusų stotyje, teko parodyti asmens dokumentą ir prižiūrėtoja taip pat kažką nusirašė.

Šiandien išbandžiau abi metro linijas nuo pradžių iki pabaigų. Labiausiai norėjau pamatyti tas stotis, kurios statytos visai neseniai - tarp 2000 ir 2007 metų. Deja, jos nelabai skiriasi nuo senųjų, persunktų tarybinių kvapu. Stočių stilius ir panaudotos medžiagos beveik tokios pačios, naujumą išduoda turėklai, eskalatoriai, neįgaliųjų liftas ir panašūs dalykai. Tačiau jei turite laisvo laiko, siūlau pasivažinėti.

Tikiuosi, kad tai paskutinė transliacija iš Minsko. Taip sakau ne todėl, kad man čia nusibodo, bet todėl kad norėčiau rytoj nepakliūti pasieniečiams. Nieko blogo lyg ir nesivežu. Matysime.

Man liko vienas metro žetonas - linkėdamas geros kloties mielai padovanosiu jį tam, kas ketina aplankyti Minską. Ketinu priduoti savo metro kortelę - Ignas sako, kad grąžinus atiduoda 500 pinigų. Manau, kad likusių kelių „zaičikų“ į Lietuvą vežtis neverta. Tikriausiai atiduosiu juos kokiai nors vienuolei - jos sėdi metro stotyse, parduotuvėse ir renka pinigus kažkokios bažnyčios/cerkvės statyboms. Beveik kiekvienoje didesnėje parduotuvėje taip pat pardavinėjamos religinės prekės - žvakės, paveikslėliai, knygos etc.

Manau, kad per dvi savaites pamačiau daug, tačiau dar daug daug būtų galima čia patirti. Mielai sugrįžčiau dar dviem savaitėms. Ačiū visiems, kam buvo įdomu ir kas skaitėte mano rašliavas. Nesiekiau būti objektyvus - pasakojau apie tokią Baltarusiją, kokią mačiau ir patyriau.

Ačiū Šiknai.info už suteiktą plotą.

Квiтней, Беларусь! O aš grįžtu į Lietuvą.