Užvakar ГУМe įsigijau kostiumą. Su juo atrodau šauniai, tačiau nuotraukos neįkelsiu - laukite progų mane pamatyti gyvai :P Įsigyti susigundžiau todėl, kad kaina tikrai nedidelė. Už kostiumą sumokėjau vos daugiau nei 500000 pinigų (pusę milijono). Kadangi mokėjau kortele, lietuviškas bankas automatiškai keitė geresniu kursu, nei valiutos keitykloje. Tad mokėti kortele tikrai verta. Kaip ir minėjau, vietinių prekių kainos yra gerokai mažesnės (pvz., kostiumų - nuo 300000 pinigų) nei atvežtinių (nuo 800000+ pinigų, mačiau ir už 2,5 megapinigo).

Beje, ilgai sklandęs gandas, kad nuo lapkričio pirmosios didės visos prekių ir paslaugų kainos Baltarusijoje, iš dalies išsipildė. Štai metro (tikriausiai ir autobusų/troleibusų/tramvajų) bilieto kaina padidėjo nuo 950 pinigų iki 1300. Tikrai žymus augimas. Tačiau drabužių, medžiagų kainos kol kas nedidėja. Nelabai suvokiu, kaip vyriausybė galėtų daryti įtaką privačių įmonių kainoms. Na, gal Baltarusijoje ir gali.

Vakar pusryčiaujant prie staliuko prisėdo besišypsantis šnekus amerikietis, norintis bendrauti (ar būna kitokių?). Laimė, kad ne fizikas, nes visai neturėjau noro pasakoti apie kuklius mūsų darbus institute. Jis - istorikas, besidomintis LDK. Lietuvoje buvo daugybę kartų, dabar iš Vilniaus atvyko į Minską. Dalyvauja konferencijose bei atlieka tyrimus. Pasakoja, kad Lietuva labai pasikeitus per 10 metų. Pasakoju, kad man patinka Leninai Baltarusijoje. Abu stebimės, kad čia žmonės bijo žiūrėti į akis. Apetitu jis aiškiai skundžiasi (pusryčiams - keli pyragėliai, dar kažkas smulkaus, kavos puodelis, kai tuo metu kirtau tik antrą porciją vištienos file su kalnu daržovių), tad palinkėjęs geros dienos išskubėjo.

Vykome aplankyti Stalino linijos. Įlipus į mikroautobusą ir paprašius dviejų bilietų, vairuotojas atsakė: 6800. Ignas sumokėjo, ir atsisėdome. Dar nespėjus išvažiuoti, vairuotojas porą kartų atsisuko į saloną ir kažką šūktelėjo. Balažin, ko jis ten rėkauja. Tik vėliau supratome, jog tai buvo man. Vairuotojas šaukė, kad sumokėčiau už bilietą! Pasirodo, jo pasakyta kaina buvo už vieną, o mes pamanėme, jog už du. Kadangi nesupratau, sėdėjau ramiai, nors jo sakyti žodžiai nebuvo itin malonūs. Tiek to jį.

Stalino linijoje egzistuoja keistas požiūris į užsienio turistus: jiems visos kainos 50% didesnės. Kadangi Ignas moka rusiškai, bilietus perka jis ir gauna tarifą vietiniams - 20000 pinigų už bilietą - 5%, nes turime nuolaidų korteles iš Nacionalinės bibliotekos. Taigi, nuolaidų kortelės man jau sutaupė 1600 pinigų! Muziejus įkurtas buvusiuose tarybiniuose įtsirtinimuose. Pora bunkerių įrengta taip, kaip kad jie turėjo atrodyti karo metu - žemos lubos, dar žemesnės durys, kulkosvaidžiai, dujokaukės, liukų atidarymo įrenginiai, vamzdžiai, skirti kalbėtis tarp skirtingų kambarių, skylės kulkosvaidžiams, netgi veikiantis periskopas.

Nesančiais šoviniais šaudau į nesamą priešą. Kulkosvaidis aušinamas vandeniu (mėlynas ir raudonas vamzdžiai), dūmai ištraukiami tiesiai iš vamzdžio. Apačioje matosi lininis maišas be dugno, o po juo pastatytas kibiras gilzėms.

Sutiktas gidas, kol jo vedami vaikai bandė nusiaubti bunkerį ir sulaužyti haubicą, papasakojo „savo požiūrį“ į istoriją ir „savą požiūrį“ į šiuos įtvirtinimus. Anot gido, jie niekada nebuvo panaudoti pagal paskirtį, nes Minskas buvo atiduotas be didesnio pasipriešinimo. O kai Minskas jau buvo užimtas, čia atvarytiems kareiviams teko sėdėti be kuro ir šaudmenų. Tačiau pro šalį praeinant tikriems kareiviams, jo tonas staiga pasikeisdavo - štai čia yra bunkerio šaudymo angos, čia bokštelis... Linksmutis.

Šito aparato neįveikė nei karas, nei lietus, nei vaikai-vanagai.

Muziejuje yra atkurta apkasų sistema, spygliuotos tvoros ir spygliuoto lauko atkarpa, sargybos bokštas, maskuojantys šaudymo bokšteliai. Taip pat pastatyta krūva kėdžių, kad atsisėdus būtų galima stebėti karinius pasirodymus, kurie mūsų apsilankymo metu nevyko. Atskiroje aikštelėje demonstruojama gausi tankų et al kolekcija, didelis haubicų ir kitokių šaudymo priemonių pasirinkimas, katiušos pirmtakas (?).


Kitoje aikštelėje - aviacinių bombų pavyzdžiai, naikintuvai, sraigtasparniai, mašinos raketų paleidimui, mašinos-radarai, raketa, galinti skraidinti branduolinį ginklą.

Reaktyvinio lėktuvo užpakalis arba du reaktyviniai fenai. Subalansuota kariams, bet tinka ir moterims.

Su tokiomis antenomis televiziją matytumėte ir Pimpučių kaime. Fone - rakete nešėja. Panašios buvo dislokuotos ir Lietuvoje.

Trečioje aikštelėje - įvairūs bunkeriai ir palapinės, skirtos slėptis nuo biologinio/cheminio ginklo (?) bei daugiausiai mūsų dėmesio susilaukusi vikšrinių transporto priemonių, skirtų kovai su mėšlu ir vandeniu, kolekcija. Tai - mašina-pontoninis tiltas, mašina-kateris, poliakalė, mašinos, skirtos minų paieškai, geležinkelio ardymui, tranšėjų kasimui ir pan. Vieno tanko-ariamosios plūgas tokio dydžio, jog tiktų ne bulvėms, o moliūgams sodinti. Stebimės, kiek metalo sukišta į keistus įrenginius, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie žmonių žudymo.

Tranšėjų kasėjo užpakalis.

Teritorijoje yra tvenkinys, kuriame šiltu metų laiku galima paplaukioti senomis valtimis arba plastmasiniu (!!!) vandens dviračiu. Pasigendame valgyklos, kurioje tvyrotų tarybinis stilius. Palapinė su kokakola ir plastikiniais puodeliais atrodo nerimtai. Šaudymas - AK-47 ir keletu šautuvų, tačiau ne PPŠ. Kaina - didesnė nei buvo nurodyta internetinėje svetainėje (nurodyta - 5000 pinigų už šūvį, reikalauja - 10000 pinigų), o iš garso ir krypties, kurlink šaudoma (žmonės vaikšto už 50 metrų), suprantame, kad ten - tušti šoviniai. Nerimta. Galutinė išvada - važiuoti tikrai verta, ypač šiltu metų laiku. Kas esate gėrę kakavą apsupti tankų?

Kaip ir sekmadienį, kyla sunkumų su grįžimu atgal. Jei atvažiuojant prie muziejaus stoja gal 15 autobusų per dieną, atgal galima išvykti vos penkiais. Artimiausias - už 4 valandų. pėsčiomis keliaujame 6 kilometrus iki Zaslavlio - miestelio, apie kurį gražiai rašė turistinis gidas. Čia turėtume rasti karo gerokai mažiau nei Minskas paliestą kaimelį. Praėję tarybinių triaukščių namų rajoną patenkame į siauras ir purvinas gatves. Reikalui esant esame pasiruošę bėgti, atidžiai dairomės. Nemalonus rajonas. vėliau prieiname miestelio centrą - prie savivaldos centro, žinoma, stovi Leninas. Dešinė ranka kišenėje, atrodo atsipūtęs, lyg komunizmas jau būtų sukurtas...

Vadas ir Baltarusijos vėliava.

Apžiūrime bažnyčią ir cerkvę, kuri pagal stilių atrodo lyg bažnyčia. Pasivaikštome miestelio gatvėmis, ieškome medinių namų. Daugelis tikrai senų namų - iš tašytų rąstų, tad dar kartą stebimės, pagal kokį paveldą buvo statomi nameliai Dududkyje?

Senoviški Baltarusijos namai. XIX a. pabaiga - XX a. pradžia.

Tarybinis plienas yra stipresnis nei tarybinis betonas. Tilto turėklai per nedidelį upelį Zaslavlyje.

Į Minską keliaujame traukiniu. Traukinys atrodo labai šviežias. Vagonai viduje sujungti kaip autobusai su priekabomis - „dumplėmis“. Praėjimas platus, tad penkių vagonų traukinys - tarsi labai labai ilgas autobusas, salonas matosi nuo pradžios iki galo. Salone kabo skystųjų kristalų ekranai, kuriuose pateikiama informacija apie maršrutą ir net važiavimo greitis (didžiausias mano matytas - 90 km/h). Tualete esti šilto vandens, čia, kaip ir visur kur mačiau Baltarusijoje, nėra popierinių rankšluosčių - rankų džiovinimui visur įrengti šilto oro pūtikliai. Traukinio bilietas - tik 2000 pinigų už ~25 km. Važiuojame 40 min. Stotyje randu besimėtančius 10 pinigų. Man vis dar keista, kad čia kartais kaip šiukšlės mėtosi banknotai. BANKNOTAI, o ne monetos!