Oficialus pinigo kursas nesikeičia - Lietuvoje nedarbo diena. Keitykloje pinigą keičiau geresniu santykiu - už vieną litą duoda 3376 pinigus.

Šeštadienį numačiau aplankyti keturis muziejus. Pirmasis - Minsko istorijos muziejus. Nuvykstame drauge su Ignu. Deja, muziejuje eksponatų dar nėra, tik nuotraukos. Nusprendžiame, kad Minsko vaizdų pamatome ir vaikščiodami, tad neiname. Keliauju į Didžiojo Tėvynės karo muziejų (Romoje būk romiečiu - taip čia vadinamas Antrasis pasaulinis karas). Skaičiau, kad eksponatai aprašyti tik rusiškai, tačiau prie kasos kainos surašytos ir angliškai. добрый день ir daugiau nemoku. Kasininkė pasako man kainą, tikriausiai 6000 pinigų. Ištraukiu iš kišenės fotoaparatą. Muziejuje leidžiama fotografuoti susimokėjus papildomus 1000 pinigų (neaišku, kuo nuo to 1000 pinigų jiems pasidaro geriau). Kasininkė pasako kitą kainą. Gerai. Paduodu jai nuolaidų kortelę, rastą reklaminiame stende Nacionalinėje bibliotekoje. Turėčiau gauti 10% nuolaidą bilietui. Kasininkė pasako man trečią kainą. Galiausiai sumoku 6400 pinigų. Jėga! Nuolaidų sistema Baltarusijoje veikia, sutaupau net 600 pinigų!!! Muziejus trijų aukštų, nors realiai veikia tik du. Iš viso gal 15 salių, tačiau eksponatų nėra gausu. Daugiausiai dėmesio skiriama „didvyriams“ - jų nuotraukos, biografijos, asmeniniai daiktai ir, žinoma, medaliai. Tarp „didvyrių“ randu vieną latvį, rusiška pavarde, o lietuvių - ne. Surinkę ir sulydę visus čia esančius medalius tikriausiai iš to metalo galėtume pagaminti tanką. Beje, pusė tanko įgrūsta į vieną iš salių, tačiau man kilo įtarimų, kad tai kopija. Iš ginklų populiariausias PPŠ (rus. ППШ).

Te jums granatą. Jaunuolį su ППШ pridengs „партизанка“.

Mąstau, kodėl TSRS herbe yra pavaizduotas kūjis ir pjautuvas, tačiau nėra tanko arba ППШ/AK-47? Eksponuojama vokiškos koncentracijos stovyklos gyvenimas, bet ne Gulago lagerių Sibire. Čia esti visa nuotraukų ekspozicija, kaip vokiečiai karia žmones, tačiau nėra nieko apie Katynės žudynes arba žmonių trėmimą Sibiran. Norima parodyti, kokie šaunūs raudonosios armijos kareiviai, išvadavę pasaulį nuo fašizmo, tačiau apie vakarų frontą užsiminta vos poroje vietų.


Žodžiu, kaip ir reikėjo tikėtis - į vienus vartus. Tačiau žinant tai, galima rasti įdomios informacijos - instrukciją, kaip pasigaminti Molotovo kokteilį, vaizdines priemones, kaip sprogdinti geležinkelį, maskuotis ir panašiai.

Visų šalių proletarai vis dar kviečiami vienytis. Didžiulis gobelenas ant sienos muziejaus foje.

Nusprendęs, kad žvaigždučių prisižiūrėjau keliems metams į priekį, kylu į trečią aukštą. Čia, po trumpo pokalbio su tik rusiškai kalbančiomis prižiūrėtojomis (supratau žodį молодец), pamatau tarybinę mokyklos ekspoziciją - uniformos, reikmenys, knygos, nuotraukos, diplomai; vienas iš jų - lietuvės. Ir galiausiai - trumpa mokinių darbelių ekspozicija. Čia žvaigždučių nėra, tikras atsigavimas. Jau vėliau Ignas sakė, kad norint apžiūrėti trečio aukšto ekspoziciją, reikia pirkti atskirą bilietą. Kartais nemokėti kalbos yra gerai.

Kitas muziejus - Nacionalinis meno muziejus. Kaina - 10000 pinigų plius 1000, jei norite fotografuoti. Noriu. Muziejų sudaro du pastatai. Senasis daugiausia skirtas ankstesniems amžiams, gausu paveikslų, šiek tiek skulptūrų, porceliano.

Žavus porcelianinis knygius.

Naujasis pastatas - puikus kičo pavyzdys. Senoviškai turintys atrodyti laiptai, kolonos, turėklai kelią juoką. Šiame pastate galima rasti XX amžiaus meno pavyzdžių. Įdomiai atrodo tarybiniai propagandiniai paveikslai - pavyzdžiui, Minsko gyventojai sveikina tarybinį tanką, išvaduojantį miestą. Dydis - gal 10m kart 5m, tenka žiūrėti gerokai atsitraukus.

Primena knygutę „Ką žmonės dirba visą dieną?“.

Taip pat gausu bažnytinio meno pavyzdžių bei draugiško muziejaus iš Japonijos dovanų - įvairių rytietiškų daiktų, kurių paskirtis dažniausiai lieka paslaptimi. Randu A. Mickevičiaus (baltarusių ir lenkų poeto, atsimenate?) skulptūrą, bei Žalgirio mūšio paveikslą.

Draugas Fidelis.

Vakare įsigyju 0,25 l degtinės butelį. Ne, negersiu, iš jo darysiu dovaną vienam mielam žmogučiui. Norite sužinoti degtinės kainą? Silpnų nervų degtinės gėrikams siūlau eiti pasivaikščioti - už 0,25 l sumokėjau 7450 pinigų. 0,5 l butelio kaina prasideda nuo 12000 pinigų. Beje, jei kas norite gauti lauktuvių, parašykite. Tikrai neisiu (nes tingiu) ir neieškosiu (nes nuobodu) lauktuvių tik dėl to, kad ką nors parvežčiau, tad savo norus prašyčiau išreikšti patiems. Rašykite.

Sekmadienį sugalvojome nuvažiuoti į Дудутки, esantį už 45 km į pietus nuo Minsko. Anot reklamos, čia turėtume rasti didžiulę senovišką sodybą, tradicinių amatų demonstracijas puikią aplinką, ir t. t. Susigundome. Nuvykę į mums žinomą autobusų stotį sužinome, kad Minske iš viso yra trys autobusų stotys, o mes pasirinkome netinkamą. Į reikiamą stotį nuvykstame laiku - autobusas į Dudutkį išvažiuoja už 8 min. Bilieto kaina - 6100 pinigų. Įsėdęs į autobusą prisimenu anekdotą apie senuosius Ikarus autobusus.

Klausimas: kodėl Ikarusas yra ekologiškiausia transporto priemonė?
Atsakymas: todėl, kad visas išmetamąsias autobusas dujas pučia ne į lauką, o į saloną. Keleiviai viską išuosto.

Nors tai ne Ikarusas, tačiau situacija panaši. Žinoma, mes jau užsigrūdinę - institute irgi gyvename smogo sąlygomis. Kelionė trunka valandą ir 10 minučių. Bilietas į muziejų 30000 pinigų. Daug, bet mes juk tikimės kažko ypatingo. Deja, greitai nusiviliame - daugelis pastatų pastatyti gal prieš porą metų, panaudojant tekintus rąstus ir plastikinius langus. „Autentiška“ mums pasirodo tik arklidė ir gyvulių tvartelis - buvę tarybinio ūkio reliktai. Viename iš namelių gauname paragauti vietoje daryto sūrio ir keptos duonos. Skanu, ypač sūris su žolelėmis. Pastatuose nemažai senoviškų rakandų, tačiau tradicinių amatų daug nepamatėme. Tiesa, apie vieną čia pasakojama išsamiai - samanės darymą. Vyksta ir degustacijos, už papildomus pinigus.

Kairėje - samanės varymo aparatas „Бак автомобили Нет. 1“. Galima pamatyti kitokių modelių - nuo asmeninių (arbatinuke) iki bendruomeninių (kelios statinės).

Visam ūkiui apžiūrėti užgaišome kokį pusvalandį. Būtume dingę iš ten, tačiau į Minską važiuoja tik trys autobusai į dieną, o artimiausias - už dviejų su puse valandų. Šūdukas. Patraukiame link tolėliau esančio malūno.

Kaip nors prasmuksime.

Kad malūnas yra senas, išduoda pamatai, tačiau likusi dalis kvepia šviežia mediena. Pastebime, kad šiuose kraštuose girnapusės buvo gaminamos ne iš vientiso akmens, o iš betono. Šalia stovintis malūnininko namas skirtas tik ekskursijoms. Ir tokių pastatų čia ne vienas - nematytas dalykas Lietuvoje. Liūdna. Paskutinis aplankytas objektas - šviežiai pastatyta cerkvė. Galutinė išvada - jei galite čia nevažiuoti, nevažiuokite. Verčiau aplankykite Rumšiškes.

Šiandien ryte spėjau aplankyti Baltarusijos nacionalinį banką (brus. Нацыянальны банк Рэспублiкi Беларусь), norėjau įsigyti monetų(!), kurios, anot banko svetainės, turėtų kainuoti pigiau nei Lietuvoje. Šiaip ne taip radau pastatą kuris esti toliau nuo miesto centro, nuo gatvės užstotas daugiabučių namų. Vos man pradėjus kažkuria kalba aiškinti kasininkei, ko noriu, ji pradėjo mosuoti rankomis ir šaukti: Vopše nou, moneti nou!. Aišku. Realybė tokia: siautėjant pinigo kurso krizei baltarusiai išpirko viską, kas kvepia brangesniu nei geležis metalu. Rytoj mums ketina duoti laisvą dieną - Lietuvoje lapkričio pirmoji juk nedarbo diena. Ketiname aplankyti Историко-культурный комплекс «Линия Сталина». Labai jau noriu pašaudyti iš ППШ. Nuojauta kužda, kad užsieniečiams bus draudžiama. O gal?